Apie autorių

Vivekananda

Narendra gimė 1863 m. sausio 12 dieną Kalkutoje kajasthos bendruomenės aristokratų šeimoje. Jo motina domėjosi hinduizmo mitologija, o tėvas buvo garsus Kalkutos Aukščiausiojo Teismo advokatas, agnostikas, neturtingųjų draugas, linkęs recommendations with aim to cope the diabetes pašiepti visuomenės normas.

Narendra nuo vaikystės pasižymėjo drąsa ir išmintimi, lakia vaizduote, aštriu protu, įžvalgumu, neįprastai puikia atmintimi, meile tiesai, tyrumo ilgesiu, nepriklausoma dvasia ir gera širdimi. Puikiai išmanė muziką, fiziką, astronomiją, matematiką, filosofiją, istoriją ir literatūrą. Buvo nepaprastai gražus vyras. Dar būdamas vaikas praktikavo meditaciją, lengvai sutelkdavo dėmesį. Nepaisydamas laisvos ir aistringos prigimties, pasirinko religinio asketizmo, skaistybės kelią ir niekada neleido kūno ar sielos pagedimui užgesinti tyrumo ugnies.

XIX a. Vakarų filosofų racionalizmas, su kuriuo susipažino koledže, nesugebėjo atsakyti į Narendros klausimą, kas yra Dievas. Aklas tikėjimas jo netenkino, jis troško apčiuopiamo Dievo  įrodymo. Tačiau jo nerimastinga siela greitai suprato, kad universalioji priežastis yra šalta ir negyva. Jo jausminga prigimtis abstrakciją atmetė, ji šaukėsi realios išorinės galios paramos guru pavidalu: taip įkūnytas tobulumas turėjo nuraminti audras jo sieloje.

Draskomas tokių vidinių konfliktų, jis atėjo pas Šri Ramakrišną. Tuomet jam buvo aštuoniolika, jis jau dvejus metus studijavo koledže. Pas Mokytoją jį atlydėjo linksmų draugų būrys. Šri Ramakrišnai paprašius, kad Narendra padainuotų, šis uždainavo iš pačių sielos gelmių, ir Šri Ramakrišna paniro į samadhi – dvasinės palaimos būseną.

Tai, ką kalbėjo Šri Ramakrišna, apstulbino Narendrą logika, begaliniu nuoširdumu ir patvirtino jam dvasinę Mokytojo prigimtį. Į Narendros klausimą „Pone, ar jūs matėte Dievą?“, Mokytojas atsakė: „Taip, aš mačiau Dievą. Mačiau Jį daug aiškiau, nei dabar matau tave. Šnekėjausi su Juo daug atviriau nei su tavimi. Bet, mano vaike, kam rūpi pamatyti Dievą? Žmonės išlieja jūras ašarų dėl pinigų, žmonos, vaikų. Jeigu jie nors vieną dieną taip nuoširdžiai verktų Dievo, tikrai Jį pamatytų.“ Narendra buvo sužavėtas. Šiais žodžiais jis negalėjo abejoti. Jis pirmą kartą šnekėjosi su žmogumi, kuris teigė matęs Dievą.

Šri Ramakrišna

Kai jis apsilankė pas Mokytoją antrą kartą (maždaug po poros mėnesių), Šri Ramakrišna netikėtai jį palytėjo ir Narendrą užliejo neįtikėtinas patyrimas – kambario sienos ir visa, kas jame buvo, ėmė suktis ir išnyko. Jis šaukė: „Ką jūs darote? Namie turiu tėvą ir motiną.“ Jis išvydo savąjį ego ir visą visatą tarsi bevardėje tuštumoje. Mokytojas juokdamasis lengvai sugrąžino jį atgal. Narendra įtarė, kad buvo užhipnotizuotas, bet jam nedavė ramybės mintis, kaip cialis 10mg Mokytojas galėjo užburti jį, tokią stiprią asmenybę?

Dėl skeptiško auklėjimo Narendra buvo įsitikinęs, kad žmogų ir jo Kūrėją laikyti lygiaverčiais nuodėminga. Kartą šventyklos sode jis juokdamasis tarė draugui: „Kaip kvaila! Šitas ąsotis – Dievas! Šitas puodelis – Dievas! Viskas, ką regime, yra Dievas! Ir mes patys esame Dievas! Didesnės nesąmonės negalima įsivaizduoti.“ Šri Ramakrišna išėjo iš kambario ir švelniai jį palietė. Jis nustėro akimirksniu pajutęs, kad viskas pasaulyje iš tikrųjų yra Dievas. Jam atsivėrė visai naujas pasaulis. Apsvaigęs grįžo namo ir čia pamatė, kad maistas, lėkštės, valgantieji, žmonės aplink jį – viskas yra Dievas. Eidamas gatvėmis jis matė, kad vežimai, arkliai, žmonių minios, pastatai – viskas yra Brahmanas. Jis vargiai begalėjo užsiimti kasdieniais reikalais. Jo tėvai sunerimo ir pamanė, kad jis susirgo. Būsenos poveikiui kiek nuslūgus, jis pamatė, kad pasaulis yra sapnas. Eidamas per aikštę, trenkdavosi į plieninius stulpus, kad įsitikintų, jog jie tikri. Praėjo nemažai dienų, kol jis sugrįžo į įprastą būseną. Taip jis paragavo to, ką vėliau jam teko patirti dar intensyviau, ir suprato, kad vedantos mokymai teisingi.

Savo žiniai paviešinti Šri Ramakrišnai reikėjo stipraus instrumento. Būdamas silpnas ir ligotas, jis pats tikrai negalėjo atlikti šios užduoties. Taigi šiuo instrumentu tapo Narendranathas Duta, jo mylimas Narendra, vėliau pagarsėjęs kaip Svamis Vivekananda.

Įkvepianti Svamio Vivekanandos asmenybė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo puikiai žinoma tiek Indijoje, tiek Amerikoje. Nežinomas indų vienuolis staiga išgarsėjo 1893-iųjų Čikagos religijų Parlamente, kuriame jis atstovavo hinduizmui. Puikus Vakarų ir Rytų kultūrų išmanymas, dvasinė įžvalga, raiški kalba, nuoseklus dėstymas, atjauta, turtinga asmenybė ir fizinis grožis palenkė daugelio amerikiečių širdis. Praėjus net penkiasdešimčiai metų po susitikimo, žmonės su meile ir susižavėjimu prisimena šią asmenybę, nors ją tematė tik kartą.

Per trisdešimt devynerius savo gyvenimo metus (1863–1902), iš kurių tik dešimt buvo skirti visuomeniniam gyvenimui (kenčiant didžiulį fizinį skausmą), jis parašė keturis kūrinius: Džnana joga, Bhakti joga, Karma joga ir Radža joga. Jie visi yra tapę hinduizmo filosofijos klasika. Be to, jis skaitė daug paskaitų, ranka rašė įkvepiančius laiškus draugams ir mokiniams, sukūrė daugybę eilėraščių ir buvo dvasios vedlys tiems, kas į jį kreipdavosi. Jis taip pat įkūrė Ramakrišnos vienuolių Misiją – garsiausią religinę Indijos organizaciją. Ji propaguoja dvasinę hinduizmo kultūrą ne tik gimtojoje Svamio šalyje, bet ir Amerikoje bei kitose pasaulio šalyse.

Svamio Vivekanandos gyvenimas ir mokymas Vakarų pasauliui davė neįkainojamą galimybę pažinti Vidurinės Azijos išmintį. Harvardo profesorius Viljamas Džeimsas vadino jį „vedantistų idealu“. Juo žavėjosi žymieji XIX a. orientalistai Maksas Miuleris (Max Müller) ir Paulius Deusenas (Paul Deussen). Romenas Rolanas (Romain Roland) rašė: „Jo žodžiai – įstabi muzika, jo posakiai skamba kaip Bethoveno simfonija, kaip uždegantys Hendelio maršo priedainiai. Kiekvienąkart prisiliesdamas prie jo žodžių, nuskambėjusių įvairiuose veikaluose prieš trisdešimt
metų, patiriu fizinį sukrėtimą, tarsi elektros šoką. O kaip sukrėsti, kaip sujaudinti turėjo šie liepsningi žodžiai, kai juos tarė šio didvyrio lūpos!“

Parengta pagal Svamių Četanandos
ir Nikhilinandos aprašymus