Maja ir laisvė

Paskaita, skaityta Londone, 1896 m. lapkričio 22 d.

Vienas poetas yra pasakęs: „Šlovės debesimis užklojam dangų.“ Tačiau ne visi pasirodome kaip šlovės debesys, kai kurie labiau  primename juodą rūką. Kiekvienas atkeliaujame į šį pasaulį lyg į mūšio lauką. Gimstame verkdami ir turime išsikovoti kelią per šį begalinį gyvenimo vandenyną, rodydami tai, ką turime geriausio, žengiame pirmyn. Už mūsų – ištisi šimtmečiai, prieš mus – begaliniai amžiai. Ir taip vis tęsiame kelionę, kol pasirodžiusi mirtis pagriebia mus iš mūšio lauko. Ir nežinia, ar pergalės, ar pralaimėjimo tai laukas. Ir tai yra maja.

Viltis – pagrindinė vaiko varomoji jėga. Vaikui visas pasaulis – auksinis reginys, jis mano, kad gali viską. Metams bėgant jo prigimtis kas žingsnį stoja kaip neįveikiama siena ir trukdo vystytis toliau. Vaikas vis mėgina prasilaužti. Kuo toliau jis eina, tuo labiau tolsta idealas, kol galiausiai ateina mirtis, kur galbūt laukia palengvėjimas. Ir tai yra maja.

Ir štai pasirodo mokslo žmogus, jis ištroškęs žinių. Paaukos bet ką, kovos, kad ir kaip beviltiška būtų. Jis iriasi pirmyn ir vieną po kitos atranda gamtos paslaptis, išrausdamas jas iš giliausių gelmių. Ir kam gi visa tai? Kokia visų šių pastangų prasmė? Kodėl turėtume jį garbinti? Kodėl turėtų jis pelnyti šlovę? Argi gamta nėra daug galingesnė už žmogų? O gamta – bemintė ir bejausmė. Ir kokia garbė mėgdžioti bemintiškumą, bejausmiškumą? Gamta juk geba sviesti galingą žaibą bet kokiu atstumu. Ir jei pavyksta žmogui nors mažumą to atkartoti, mes puolame jį garbinti ir aukštinti. Kodėl? Kodėl turėtume jį liaupsinti už tai, kad mėgdžioja gamtą, kad mirtį mėgdžioja ir atkartoja minties ir jausmo nebuvimą? Traukos jėga didžiausią materiją gali sunaikinti ir visgi ji jausmais nepasižymi. Kokia šlovė mėgdžioti bejausmiškumą? O visgi mes visi to siekiame. Ir tai yra maja.

Jutimai išsekina sielą. Žmogus siekia malonumo ir laimės ten, kur jų rasti neįmanoma. Nesuskaičiuojamus amžius mus mokė, kad tokios pastangos tuščios ir bevaisės, tame laimės nė su žiburiu nerasi. Bet mes nepasimokome, tai neįmanoma, kol nepatiriame savo kailiu. Taigi atrandame savuosius jutimus, nusiviliame. Ar tada pasimokome? Nė per nago juodymą. Lyg naktiniai drugiai tūkstančius kartų veržiamės į jutiminių malonumų liepsną, vildamiesi joje atrasti pasitenkinimą. Atgavę jėgas, bandome iš naujo ir taip keliaujame per gyvenimą, kol suluošinti ir apgauti mirštame. Ir tai yra maja.

Taip yra ir su mūsų protu. Trokštame įminti visatos paslaptis, klausinėjame be paliovos. Jaučiame, kad privalome išsiaiškinti ir negalime patikėti, kad nėra ko pažinti. Po kelių bandymų atsiduriame priešais neįveikiamą belaikio laiko sieną. Žengiame kelis žingsnius ir priešais mus atsiveria neaprėpiama erdvė. Ir visa neišvengiamai riboja priežasties ir pasekmės sienos. Apeiti jų negalime. Tačiau vis stengiamės atlikti neįmanoma. Ir tai yra maja.

Kiekvienąkart įkvėpdami, kas kartą širdžiai suplakant, sulig kiekvienu judesiu mes manomės esą laisvi, ir kartu visi ženklai byloja, kad tai netiesa. Vergai, savosios prigimties – kūno, proto, minčių ir jausmų – kaliniai. Ir tai yra maja.

Kiekviena mama laiko savo mažylį genijumi, šauniausiu iš visų ir myli jį labiausiai. Vaikas – visas jos gyvenimas. O šis užauga, galbūt tampa girtuokliu, negerbia savo motinos ir kuo labiau ją niekina, tuo ji labiau jį myli. Žmonės liaupsina besąlyginę motinos meilę, visai pamiršdami, kad ji įkalinta ir neturi kitos išeities. Motina daug mieliau atsikratytų šios naštos, bet taip pasielgti negali. Taigi apkaišo kančią gėlėmis ir ją vadina nuostabia meile. Ir tai yra maja.

Visi mes tokie patys. Pasakojama, kad kartą Narada paprašė Krišnos: „Viešpatie, parodyki man mają.“ Netrukus Krišna pasiūlė Naradai drauge iškeliauti į dykumą. Po kelių mylių Krišna tarė: „Narada, aš ištroškau. Gal gali man atnešti vandens?“ – „Tuoj pat, pone.“

Narada išėjo ieškoti vandens. Netoliese buvo kaimas. Narada pasibeldė į vieno namo duris. Jas atidarė stulbinamo grožio mergina. Išvydęs gražuolę, jis akimirksniu užmiršo savo Mokytoją ir tai, kad šis galbūt vaduojasi mirtimi. Viską pamiršęs, Narada pradėjo su ja šnekėtis. Tą dieną pas Mokytoją jis negrįžo. Kitą rytą Narada vėl atėjo į svečius ir bendravo su gražuole. Taip jie pamilo vienas kitą. Narada paprašė šios merginos rankos, jaunuoliai susituokė ir susilaukė vaikų. Prabėgo dvylika metų. Mirus uošviui, Narada perėmė visą jo turtą. Narada manėsi esąs nepaprastai laimingas: juk turėjo nuostabią žmoną, vaikų, žemės ir galvijų. Vieną naktį patvino upė ir užliejo visą kaimą. Griuvo namai, stiprios srovės nešami skendo žmonės ir gyvuliai. Narada turėjo bėgti. Už vienos rankos laikydamas žmoną, už kitos – du vaikučius, o trečią vaiką užsikėlęs ant pečių, Narada mėgino perbristi upę. Vienoje vietoje srovė buvo per stipri, ir vaikas, sėdėjęs ant pečių, nukrito upėn. Narada suklykė iš nevilties. Mėgindamas išgelbėti mažiausiąjį, nebeišlaikė už rankos antrojo.

Galiausiai srovė nunešė ir žmoną, kurios ranką jis gniaužė kaip įmanydamas tvirčiau. O jį, raudantį ir dejuojantį iš apmaudo, srovė išmetė ant kranto. Už savęs išgirdo švelnų balsą: „Mano vaike, kur  vanduo? Išėjai parnešti vandens ir aš tavęs laukiu jau gal pusę valandos.“ – „Pusė valandos!..“ – sušuko Narada.

Jo mintyse prabėgo dvylika metų, o pasirodė, kad visi šie įvykiai nutiko per pusvalandį! Ir tai yra maja.

Mes kaip tas Narada. Tai suvokti yra vienas sunkiausių ir painiausių dalykų. Tai skelbiama kiekvienoje šalyje, visur, tačiau tik nedaugelis tuo patiki. Patikėti galime tik tokiu atveju, kai patiriame savo kailiu. Ką tai rodo? Baisoka. Taip žiūrint, viskas yra beprasmiška. Laikas rajūnas po savęs nieko nepalieka. Jis praryja šventąjį ir nusidėjėlį, karalių ir valstietį, gražuolį ir bjaurybę, jis nieko neaplenkia. Viskas lekia į tą galutinį susinaikinimo tikslą. Mūsų žinios, mokslai, menai – viskas. Niekas negali sulaikyti šio potvynio nė akimirkai. Galime mėginti tai pamiršti, kaip tai mėgina padaryti miesto, kuriame siaučia maras, gyventojai išgertuvėmis, šokiais ir kitais beprasmiškais užsiėmimais. Taip mes bandome užsimiršti įvairiausiais jutiminiais malonumais. Ir tai yra maja.

Yra du keliai. Pirmas – labai paprastas, jį žino kiekvienas. Jis skamba maždaug taip: „Gal tai ir tiesa, bet negalvokite apie ją.“ Patarlė sako: „Kalk geležį, kol karšta.“ „Tai tiesa, tai – faktas, bet nekreipkite į jį dėmesio. Jums lieka šiek tiek malonumų, mėgaukitės tuo mažmožiu, nepaisykite tamsiosios pusės, visada kreipkite akis į šviesiąją.“ Šiek tiek tiesos tokiame požiūryje yra, bet jame slypi ir pavojus. Ši mintis iš tikrųjų įkvepia. Viltis ir pozityvumas mus stipriai motyvuoja, bet reikia būti atsargiems. Pavojus toks, kad galiausiai galime nusivilti ir pasiduoti. Taip nutinka tiems, kurie skelbia: „Priimkite pasaulį tokį, koks jis yra, būkite ramūs ir su džiaugsmu priimkite jo paslaptis. Nevilties akimirkas vadinkite žiedais, o kai su jumis elgiasi lyg su vergais, tarkite esą laisvi. Meluokite kitiems ir netgi sau patiems, nes tai yra vienintelė laimingo gyvenimo sąlyga.“ Tokį požiūrį vadiname praktiška išmintimi, ir ji dar niekada nebuvo tokia gaji kaip XIX a. Nes niekada nebuvo didesnės nevilties negu dabar, dar niekada neegzistavo didesnė konkurencija ir žmonės šiuo metu labiau nei bet kada anksčiau yra vieni kitiems žiaurūs, todėl tokia paguoda itin reikalinga. Šiame amžiuje ji skelbiama garsiausiai, bet ji nuvilia, nes tokia jos lemtis. Dvėselienos po rožėmis nepaslėpsi, tai neįmanoma. Tokia taktika trumpalaikė, nes vos tik rožės nuvys, dvėseliena pasmirs dar bjauriau. Taip ir gyvenime. Galime mėginti paslėpti senas pūliuojančias žaizdas auksiniu audeklu, bet ateina diena, kai jį reikia nukloti, o tuomet bjaurastis atsiveria visu baisumu.

Argi tada nėra jokios vilties? Mes tikrai esame majos vergai, joje gimstame ir gyvename. Bet ar nėra jokios išeities? Kad mes visi nelaimėliai, o šis pasaulis – kalėjimas, kuriame net vadinamasis grožis yra ne kas kita kaip narvas, kad net mūsų protas yra narvas, buvo žinoma nuo seno. Kiekvienas žmogus, kiekviena siela yra tai jautusi, kad ir kaip norėtų tai paneigti. O senukai jaučia tai stipriausiai, nes puikiai pažįsta savo prigimtį ir nesileidžia jos mulkinami. Argi nėra jokios išeities? Šiame kančių ir sielvartų verpete, kur gyvenimas ir mirtis yra kone vienareikšmiai, per amžius kiekvienoje šalyje ir širdyje skamba tylus balsas: „Ši mano maja dieviška, iš savybių sukurta ir ją įveikti bus sunku. Tačiau tie, kurie ateina pas Mane, persikelia per gyvenimo upę.“ „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ Štai šis balsas veda mus pirmyn. Žmogus jį išgirdo ir girdi per amžius. Šis balsas aplanko, kai viskas atrodo prarasta ir kai nėra jokios vilties, kai valia palūžta ir rodosi, kad viskas slysta iš rankų, o gyvenimas teprimena sunykusius griuvėsius. Tuomet žmogus išgirsta šį balsą. Jis vadinamas religija.

Viena vertus, tai reiškia, kad viskas beprasmiška, kad tai – maja. Kita vertus, tai yra patvirtinimas, kad anapus majos išeitis yra. O praktiški žmonės pataria: „Nesukite sau galvos dėl tokių nesąmonių kaip religija ar metafizika. Gyvenkite, šis pasaulis tikrai suknistas, bet mėginkite pasisemti iš jo tai, ką galite geriausio.“

Žodžiu, meluokite ir veidmainiaukite, visas žaizdas paslėpkite kuo išradingiau. Taip skiautė po skiautės tampate didžiuliu tvarsčiu. Ir tai vadinama praktišku gyvenimu. Žmonės, kuriuos tenkina toks dangstymasis, niekada nepribręs religijai. Religija prasideda ten, kur kyla begalinis nepasitenkinimas dabartine būsena, savo gyvenimu ir neapykanta, stipri neapykanta dėl to, kad tenka nuolat tvarstytis žaizdas, bei pasišlykštėjimas melu. Religingas gali būti tik tas, kuris drįsta pasakyti tai, ką pasakė iškilusis Buda, kai jam kilo pagunda mesti tiesos ieškojimus, grįžti į pasaulį ir gyventi melagio gyvenimą, kur dalykai vadinami ne tais vardais, kur žmonės meluoja patys sau ir aplinkiniams. Jis – milžinas, pagundą įveikė ir tarė: „Geriau mirti, nei vegetuoti tokiame neišmanyme, geriau kario mirtis, nei pralaimėjusio gyvenimas.“ Tai yra religijos pagrindas. Kai žmogus ryžtasi šiam žingsniui, jis jau pakeliui į tiesą, pakeliui į Dievą. Kad taptum religingas, pirmiau turi pajausti šį ryžtą. Aš pats prasiskinsiu sau kelią. Pažinsiu tiesą arba paskirsiu gyvenimą šiam tikslui. Nes šiapus majos gyvenimas yra niekas, jis kasdien vis labiau ritasi į nebūtį. Gražus, pasitikintis jaunuolis rytoj bus senis. Viltys, džiaugsmai ir malonumai nugeibs kaip žiedas, pakąstas šalnos. Taip yra šiapus, anapus plyti nuostabūs laimėjimai, pergalės prieš visas gyvenimo blogybes, pergalė prieš patį gyvenimą, visatos užkariavimas. Toje pusėje žmogus gali išsilaikyti. Todėl tie, kurie išdrįsta kovoti dėl pergalės, tiesos, religijos, yra gerame kelyje. Būtent to vedose ir mokoma: nepasiduokite nevilčiai, kelias sunkus, lyg eitumėte skustuvo ašmenimis; tačiau nenusivilkite, pakilkite, siekite idealo, tikslo.

Šiuo principu paremtos visos religijos. Jos skelbia laisvę ir teigia, kad vienintelė išeitis yra anapus šio pasaulio. Religijos niekada nemėgino susitaikyti su pasauliu, o kaip tik stengėsi nukirsti Gordijaus mazgą ir iškilti viršum visko. Tai daro visos religijos, o vedantos pareiga yra sujungti visus šiuos siekius, nutiesti tiltą tarp visų religijų ir pasaulio, tarp aukštumų ir žemumų. Vadinamieji akli prietarai ir išmoningos filosofijos iš tiesų turi bendrą tikslą. Juk tiek juokingi prietarai, tiek mąslūs išvedžiojimai bando parodyti išeitį iš tos pačios aklavietės ir dažniausiai to moko žmogus, perpratęs prigimties dėsnius – laisvas žmogus. Kad ir kokios skirtingos nuomonės būtų dėl to laisvojo veikėjo prigimties – ar jį laikytume Dievu, ar žmogumi, vyru, moterimi ar belyčiu – diskusijos šia tema nesibaigiančios, pagrindinė idėja ta pati. Nepaisydami kone beviltiškų prieštarų tarp šių skirtingų sistemų, kiekvienoje iš jų aptinkame auksinę jungtį. Visi mes siekiame laisvės, ir ši mintis yra pirmasis žingsnis į vienovę.

Visi mūsų džiaugsmai ir sielvartai, kovos ir sunkumai įdomūs tuo, kad jie veda į laisvę. Klausimas praktiškai būdavo toks: „Kas yra ši visata? Iš kur ji yra? Kur ji keliauja?“ Atsakymas būdavo toks: „Ji atsiranda iš laisvės ir laisvėje ištirpsta.“ Ir šios minties apie laisvę išsižadėti neįmanoma. Be šios minties jūsų gyvenimas prarastų prasmę. Kiekvieną akimirką prigimtis mums įrodinėja, kad esame vergai, kad nesame laisvi. Tačiau kartu kyla kita mintis, kad vis tiek esame laisvi. Ties kiekvienu žingsniu maja parbloškia žemyn ir mėgina įtikinti, kad esame riboti ir tą pačią akimirką drauge su šiuo smūgiu, su šiuo beviltiškumo pojūčiu kyla kitas jausmas – esame laisvi. Vidinis balsas sako mums, kad esame laisvi, bet jei mėginame tą laisvę suvokti, ją išreikšti, susiduriame su kone neįveikiamais sunkumais. Tačiau vidinis balsas vis kartoja: „Aš esu laisvas, aš esu laisvas.“

Ir jeigu palyginsite įvairiausias pasaulio religijas, šią mintį rasite visur. Apie tai kalba ne tik religija – nesupraskite šio žodžio siaurąja prasme. Visuomeninės doktrinos taip pat kalba apie laisvę. Šį balsą, balsą, kuris kviečia „ A teikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti“, girdėjo kiekvienas, ir nesvarbu, ar pripažįsta tai, ar ne. Tai gali būti pasakyta kita kalba, kita forma, bet šis balsas, kviečiantis į laisvę, yra su mumis. Taip, mes gimstame vedami šio balso, jam skirtas kiekvienas mūsų judesys. Visi mes lekiame į laisvę, visi vadovaujamės šiuo balsu, suvokiame tai ar ne, sekame paskui tą balsą visai kaip kaimo vaikai, išgirdę grojantį fleitininką.

Šiuo balsu sekti etiška. Jį girdi ir į jį veržiasi ne tik žmogus, bet visi padarai ir verždamiesi bendradarbiauja arba pešasi. Iš to gimsta konkurencija, džiaugsmai, grumtynės, gyvenimas, malonumas ir mirtis, o visa visata yra ne kas kita kaip pamišėliškų pastangų pasiekti šį balsą pasekmė. Taip pasireiškia prigimtis.

O kas tada? Scena pradeda keistis. Kai tik pažįstate šį balsą ir suprantate, kas tai yra, visa scena pasikeičia. Tas pats pasaulis, kurį laikėme šiurpiu majos kovos lauku, tampa gražus ir nuostabus. Daugiau nebekeikiame prigimties ir nesakome, kad pasaulis siaubingas ir kad viskas veltui, mums nebereikia raudoti ir dejuoti. Kai tik suprantame balsą, paaiškėja ir priežastis, dėl ko reikalinga ši kova – kokia kovos, konkurencijos, žiaurumo, menkų malonumų ir džiaugsmų paskirtis. Pamatome, kad visa tai yra daiktų prigimtis, nes kitaip nebūtų veržimosi į balsą. Visa vyksta, idant realizuotume savo prigimtį, ar suprantame tai, ar ne. Todėl ir žmogus, ir gamta grumiasi dėl šios laisvės. Saulė juda į tikslą, Žemė sukasi apie Saulę, o Mėnuo – apie Žemę. Į šį tikslą lekia planeta, dvelkia oras. Į tai veržiasi visa kūrinija. Į šį balsą keliauja šventasis – jis tiesiog negali susilaikyti, nereikia jo šlovinti. Taip pat ir nusidėjėlis. Į šį balsą keliauja elgeta, ir niekas negali jam sukliudyti. Ten pat keliauja ir šykštuolis, tą balsą girdi didžiausias darbštuolis ir užkietėjęs dykinėtojas. Vienas suklumpa dažniau nei antras ir tą, kuris klysta dažniau, vadiname blogu, o tą, kuris klysta rečiau, laikome geru. Gėris ir blogis niekada nėra skirtingi dalykai, jie – tas pats, jie iš esmės nesiskiria. Skirtumas – tik išreikštumo laipsnis.

Taigi jei šios laisvės galios apraiška tikrai valdo visą visatą, pritaikę šią mintį mūsų studijų sričiai – religijai, darome išvadą, kad ši idėja gyva nuo amžių pradžios. Imkime kaip pavyzdį primityviausią religinę formą, kai garbinami iškeliavę protėviai ar galingi žiaurūs dievai. Kokia viso to esmė? Dievai arba protėviai yra virš prigimties, jie nebepavaldūs prigimčiai. Garbintojas, be abejo, menkai teišmano prigimtį. Jis pats negali kirsti sienos ir pakilti į erdves, bet dievai, kuriuos jis šlovina, tai geba atlikti. Ką tai reiškia žvelgiant iš filosofinio taško? Čia slypi laisvės patvirtinimas: dievai, kuriuos žmogus garbina, yra viršesni už tą prigimtį, kurią jis pažįsta. Lygiai taip pat ir tie, kurie garbina aukštesnes būtybes. Kai aiškiau suvokiama prigimtis, aiškiau suprantama ir siela (o ji juk viršesnė už prigimtį). Galiausiai atkeliaujame į tai, ką vadiname monoteizmu, kuriame yra maja (prigimtis) ir kokia nors būtybė, kuri šią mają valdo. Tai ir yra vedantos užuomazgos. Vedantoje regime pirmąsias užuominas apie monoteizmą. Bet vedantos filosofija tuo nesitenkina. Tai, kad anapus visų majos apraiškų egzistuoja būtybė, kuri yra viršesnė už mają, nuo jos nepriklausoma ir kuri traukia mus link Savęs, anot vedantos, yra nuostabus dalykas, tačiau dar sunkiai suvokiamas, nors tiesiogiai protui ir neprieštarauja. Jūsų himne yra tokia eilutė: „Arčiau Tavęs, mano Dieve.“ Šie žodžiai tiktų ir vedantistui, tik reikėtų pakeisti vieną žodelį: „Arčiau Manęs, mano Dieve.“ Tolimo, anapusinio tikslo idėją reikia supaprastinti (bet ne suprastinti). Taip dangaus Dievas tampa gamtos Dievu, tuomet gamtos Dievas tampa Dievu kūno šventykloje, o šis galiausiai tampa šventykla – siela ir žmogumi – ir daugiau čia nieko nebepridursi. Tasai, kurio išminčiai ieško visuose minėtuose lygmenyse, gyvena mūsų širdyje. Pasak vedantos, balsas, kurį girdėjote, teisingas, bet suklydote dėl jo krypties. Laisvės idealas, kuriuo sekėte, teisingas, tačiau jūs projektavote jį į išorę ir atskyrėte nuo savęs, ir taip suklydote. Tegu laisvės idėja tampa jums vis artimesnė – tol, kol pajusite, kad ji visą laiką buvo jumyse, ji buvo jūsų pačių esatis. Ta laisvė buvo jūsų pačių prigimtis ir maja niekada jūsų neribojo. Prigimtis niekada neturi jums įtakos. Jūs sapnavote košmarą, kad prigimtis jus smaugia ir jūsų tikslas – išsilaisvinti iš šios baimės. Būkite atidūs: neužtenka to suprasti protu, būtina pajusti, suvokti tai daug stipriau, negu jaučiame šį pasaulį. Tuomet žinosime, kad esame laisvi. Tada ir tik tada išnyks visi sunkumai, liausis visos abejonės ir suktybės, išsisklaidys iliuzija, kad visko daug ir prigimtis mus varžo. Ir maja iš bauginančio beviltiškumo taps grožiu, o ši žemė, užuot buvusi kalėjimu, taps žaidimų aikštele, ir net pavojai ir sunkumai, netgi visos kančios taps dieviškos ir išvysime tikrąją jų prigimtį. Pamatysime, kad anapus viso to kaip visa ko esmė stovi Jis ir kad Jis yra vienintelė tikroji esatis.