Suvokimas

Paskaita, skaityta Londone, 1896 m. lapkričio 29 d.

Paskaitysiu jums iš Katha upanišados. Galbūt jums teko skaityti sero Edvino Arnoldo vertimą pavadinimu Mirties paslaptis. Paskutinėje (t. y. ankstesnėje) paskaitoje sužinojome, kad į klausimus, apimančius pasaulio pradžią ir visatos sukūrimą, atsakymo išorėje rasti nepavyko ir tuomet pradėta jo ieškoti viduje. Ši knyga skirta tokiems apmąstymams apie vidinę žmogaus prigimtį. Pirmiausia kilo klausimas: kas sukūrė išorinį pasaulį ir kaip jis pradėjo egzistuoti? Dabar klausimas toks: kas daro žmogų gyvą ir įgalina judėti ir kas iš to lieka po mirties? Pirmieji filosofai tyrinėjo materiją ir per ją mėgino pasiekti Aukščiausiąjį. Jiems pavyko nusigauti nebent iki visatos valdovo – asmens, gerokai pranokstančio žmogų, bet visgi pasižyminčio žmogiškais tikslais ir ketinimais. Tačiau jie nevisiškai teisūs, geriausiu atveju – iš dalies teisūs. Šią visatą regime žmogaus akimis ir mūsų Dievas yra žmogiškasis visatos paaiškinimas.

Jeigu karvė pradėtų mąstyti, ji sukurtų religiją apie karvių visatą ir karvių sprendimą šiai problemai. Mūsų Dievo ji jokiu būdu nepamatytų. Jeigu katės taptų filosofėmis, jos pamatytų kačių visatą ir rastų katinišką visatos problemos sprendimą ir katę, valdančią visatą. Šis pavyzdys rodo, kad mūsų visatos paaiškinimas nėra galutinis sprendimas. Toks požiūris neaprėpia visos visatos. Didžiulė klaida būtų sutikti su išpūsto savanaudiškumo pozicija, kurią linkęs užimti žmogus. Išorinių tyrinėjimų keliu gautas sprendimas keblus tuo, kad visų pirma visata tokia, kokią ją regime, yra savitas mūsų tikrovės suvokimas. Tos tikrovės jutimais apčiuopti negalime, negalime jos suvokti. Visatą pažįstame tik iš penkiais jutimais besivadovaujančių būtybių taško. Kas būtų, jeigu įgytume dar vieną pojūtį? Visa visata iškart pasikeistų. Įsivaizduokite, kad turime šeštąjį pojūtį – galbūt per jį atrastume ištisus milijonus jėgų, kurių dabar nepažįstame ir kurių šiuo metu niekaip neapčiuopiame ir nejaučiame. Mūsų jutimai riboti, išties labai riboti ir šiose ribose egzistuoja tai, ką vadiname savo visata. Mūsų Dievas yra tos visatos sprendimas, bet tai – ne galutinis sprendimas. Neįmanoma, kad žmogus čia sustotų. Jis yra mąstanti būtybė ir nori rasti universalų sprendimą. Jis nori matyti pasaulį, kuriame iškart tilptų ir žmonės, ir dievai, ir visos įmanomos būtybės. Jam rūpi atsakyti į visus klausimus.

Taigi privalome rasti visatą, kuri apimtų visus pasaulius, reikia rasti medžiagą, kuri būtų visų būties lygmenų sudedamoji dalis. Ir nesvarbu, ar galėsime ją apčiuopti savo jutimais, ar ne. Jei tik pavyktų rasti ką nors, kas būtų bendra tiek žemesniesiems, tiek aukštesniesiems pasauliams, problema būtų išspręsta. Net jeigu vien grynu protu gebėtume suprasti, kad visa būtis paremta tuo pačiu pagrindu, jau artėtume prie tam tikro sprendimo, bet šis sprendimas vien tik per regimą ir pažįstamą pasaulį neįmanomas, nes jame galimas tik dalinis matymas. Todėl vienintelė viltis rasti išeitį – skverbtis giliau. Ankstyvųjų laikų mąstytojai aptiko tokį dėsningumą: kuo toliau nuo centro, tuo daugiau variantų ir skirtumų, ir kuo arčiau centro, tuo daugiau panašumų ir bendrumų, tuo arčiau vienovės. Kuo arčiau rato vidurio esame, tuo arčiau taškas, kuriame susitinka visi stipinai, ir kuo toliau nuo centro, tuo didesnis skirtumas tarp mano ir kitų stipinų. Išorinis pasaulis stipriai nutolęs nuo centro, taigi jame nėra jokio bendro pamato, kur galėtų susitikti visi būties reiškiniai. Geriausiu atveju išorinis pasaulis tėra viena visumos dalis. Egzistuoja ir kitos būties plotmės: mentalinė, dorinė ir intelektualioji, yra neįmanoma rasti bendrą sprendimą apsiribojant tik viena jų. Mano pasiūlymas toks. Pirmiausia raskime visų būties plotmių centrą, o tada ieškokime sprendimo. Kur yra tas centras? Mumyse. Senieji išminčiai skverbėsi vis giliau, kol atrado, kad slapčiausia žmogaus sielos šerdis yra visos visatos centras. Visos plotmės veržiasi į tą vieną tašką. Žmogaus sielos šerdis ir yra tas bendrasis pamatas, ant kurio stovėdami galime rasti bendrą sprendimą. Taigi klausimas, kas sukūrė pasaulį, nėra labai filosofiškas, o jo atsakymas nelabai kam svarbus.

Katha upanišadoje apie tai kalbama perkeltine prasme. Seniai seniai gyveno turtuolis. Jis padarė tam tikrą aukojimą, kuriuo įsipareigojo išdalyti visą savo turtą. Bet turtuolis nebuvo sąžiningas. Jis troško susilaukti už tai šlovės, bet atiduodavo tik tai, kas jam buvo nebereikalinga: senas bergždžias aklas ir šlubas karves. Dar jis turėjo sūnų, vardu Načiketas. Sūnus matė, kad tėvas elgiasi nederamai, kad netesi savo pažado, bet nežinojo, ką jam pasakyti. Indijoje tėvai vaikui prilygsta dievui. Taigi berniukas priėjo prie tėvo ir nuolankiai paklausė:
– Tėve, kam tu atiduosi mane? Nes juk pažadėjai atiduoti viską.
Tėvą toks klausimas suerzino:
– Kas čia dabar? Kad tėvas atiduotų savo sūnų?
Berniukas pakartojo savo klausimą antrą ir trečią kartą, ir tuomet tėvas piktai atrėžė:
– Tave aš atiduodu Mirčiai (Jamai).

Toliau pasakojama, kad berniukas nukeliavo pas Jamą – mirties dievą. Jama buvo pirmasis žmogus, kuris mirė. Jis nukeliavo į dangų ir tapo visų pitrių valdovu, visi geri žmonės po mirties keliauja pas jį ir ilgai su juo gyvena. Jis labai tyras ir geras.

Taigi berniukas nukeliavo į Jamos pasaulį, bet net dievų kartais nebūna namuose. Jama grįžo tik po trijų dienų.
– O, mokytasai – tarė Jama, – tu laukei tris dienas be valgio, o esi garbus svečias. Sveikas atvykęs, o brahmane, džiaugsmas man! Labai apgailestauju, kad nebuvau namie. Bet aš už tai atsilyginsiu. Skiriu tris malones – po vieną kasdien.
Ir berniukas paprašė:
– Pirmoji malonė tebus tokia: te mano tėvas ant manęs nebepyksta, te jis bus man geras ir mane pažins, kai leisi man išvykti.

Jama suteikė šią malonę. Antra malonė, kurią jam suteikė Jama, buvo atsakymas į klausimą: kokia auka reikalinga, kad patektum į rojų? Akivaizdu, kad vedose jau buvo rojaus idėja. Rojus – tai vieta, kur žmonės turi šviesius kūnus ir gyvena su savo tėvais. Rojaus idėja ilgainiui buvo vis labiau tobulinama, bet kažko vis dar trūko, norėjosi kažko tauresnio. Gyvenimas rojuje ne itin skyrėsi nuo gyvenimo šiame pasaulyje. Geriausiu atveju rojus priminė ištaigingą turtuolio gyvenimą, kur apstu jutiminių malonumų, kur turi sveiką kūną ir kur neegzistuoja ligos. Tai kone šio materialaus pasaulio kopija, o mes jau išsiaiškinome, kad išorinis pasaulis niekaip nesugebėjo išspręsti problemos. Jeigu sprendimo nerandame šiame pasaulyje, jo nerasime ir pagražintoje jo kopijoje, nes materija yra tik viena iš daugelio būties plotmių. Mūsų regimąjį pasaulį sudaro ne materija. Pavyzdžiui, patys galime įvertinti, kokia didžiulė mums yra jausmų ir minčių įtaka, palyginti su išorine materija. Koks platus šis vidinis pasaulis ir kiek dalykų jame vyksta! Palyginti su vidiniu pasauliu, jutiminiai reiškiniai tėra trupiniai. Rojaus sprendimas klaidingas, potekstė tokia: viskas, kas egzistuoja, apsiriboja jutimais. Taigi rojus problemos neišsprendė. Rojaus idėja neatnešė visiško pasitenkinimo. Ir visgi Načiketas klausia: kokios reikia aukos, kad galėtum patekti į rojų? Žmonės manė, kad aukos pamalonina dievus ir užtikrina gyvenimą rojuje.

Visoms religijoms būdinga sureikšminti tai, kas sena. Pavyzdžiui, mūsų protėviai Indijoje rašė ant beržo tošies, bet laikui bėgant išmoko pasigaminti popierių. Tačiau beržo tošis vis dar laikoma šventa. Kai indai, kuriuose jie gamindavo maistą, buvo pakeisti naujais, senieji tapo šventi. Indijoje žmonės tiesiog pamišę dėl papročių. Vis dar laikomasi senojo būdo įkurti ugnį trinant du pagaliukus vienas į kitą, nors šiam būdui jau devyni dešimt tūkstančių metų. Aukojimui kitaip ugnies įkurti negalima. Tas pats pasakytina ir apie kitas Azijos arijų tautas. Jų palikuonys mėgsta išgauti ugnį iš žaibo. Net išmokę naujų būdų jie neatsisakė senųjų papročių, tuomet senieji papročiai tapo šventi. Taip ir žydai. Jie rašydavo ant pergamento. Dabar jie rašo ant popieriaus, bet pergamentas yra šventas. Tas galioja visose tautose. Kiekvienas ritualas, kurį laikote šventu, kadaise buvo paprasčiausias veiksmas, vedose minima auka – ne išimtis. Laikui bėgant žmonės augo, kito jų mąstymas ir veiklos būdai, tačiau senosios formos liko, retkarčiais buvo praktikuojamos ir taip įgijo šventumo aureolę.

Tuomet tam tikra žmonijos dalis nusprendė aukojimus tęsti. Tai buvo dvasininkai, kurie spekuliavo aukomis, ir aukos jiems tapo viskas. Dievai atkeliaudavo pasimėgauti aukų aromatais ir buvo laikoma, kad viską šiame pasaulyje galima gauti per auką. Jeigu aukojama, giedamos tam tikros giesmės, pastatomi tam tikri altoriai – dievai duos viską. Taigi Načiketas klausia, kokia auka reikalinga, kad žmogus patektų į rojų. Ši malonė taip pat buvo suteikta – Jama pažadėjo, kad auka nuo šiol bus pavadinta Načiketo vardu.

Ir štai trečioji malonė, nuo kurios prasideda tikroji upanišada.
Berniukas tarė:
– Yra toks neaiškumas: kai žmogus miršta, kai kurie sako, kad jis yra, o kai kurie – kad jo nėra. Noriu, kad padėtum man tai suprasti. Jama išsigando. Ankstesnes malones jis suteikė su džiaugsmu.
Dabar jis atsakė:
– Senieji dievai dėl to nesutarė. Šį subtilų dėsnį suprasti nėra lengva. Išsirink kokią kitą malonę, o Načiketai, nereikalauk iš manęs atsakymo.
Berniukas buvo užsispyręs ir atsakė:
– Tai, ką pasakei, yra tiesa, o Mirtie, – net dievai dvejojo dėl šio klausimo. Tai suprasti nėra lengva, bet daugiau tokio oponento kaip tu nebeturėsiu ir kitos malonės, kuri galėtų prilygti šiai,nesugalvoju.
Mirtis atsakė:
– Prašyk vaikų ir vaikaičių, kurie gyventų po šimtą metų, daugybės galvijų, dramblių, aukso ir arklių. Prašyk imperijų šiame pasaulyje ir gyvenk tiek, kiek panorėsi. Arba pasirink kokią kitą
malonę, kuri, tavo manymu, prilygtų šiai – turtui ir ilgam gyvenimui. Arba būki karalius, o Načiketai, plačiajame pasaulyje. Aš leisiu tau mėgautis visais troškimais. Prašyk visų tų dalykų, kuriuos sunku pasiekti. Šie dangaus tarnai su vežimais ir muzika, kurie žmogui nepasiekiami, tebus tavo. Tetarnauja jie tau. O Načiketai, bet neklausk manęs, kas būna po mirties.
Načiketas atsakė:
– Tai trumpalaikiai dalykai, o Mirtie, jie išsekina visą jutiminių organų energiją. Net pats ilgiausias gyvenimas yra labai trumpas. Šie arkliai ir vežimai, šokiai ir dainos telieka su Tavimi. Turtai žmogaus patenkinti negali. Apie kokį turtą kalbame, jeigu galiausiai turime ateiti pas Tave? Mes gyvensime tiek, kiek Tu to nori. Aš renkuosi tik tą malonę, kurią pasakiau.
Jamai šis atsakymas patiko ir jis tarė:
– Tobulumas yra viena, o pasitenkinimas – kita, jų rezultatai ir poveikis skirtingi. Tas, kuris renkasi tobulumą, tampa tyras. Tas, kuris renkasi pasitenkinimą, tikrosios pabaigos nepasiekia. Žmogui apsireiškia ir tobulumas, ir pasitenkinimas, išmintingas žmogus, išbandęs abu, juos atskiria. Jis renkasi tobulumą, kadangi šis aukštesnis už pasitenkinimą, bet kvailys renkasi kūnišką pasitenkinimą. O Načiketai, nusprendęs, kad dalykai tik iš pažiūros atrodo trokštini, tu išmintingai pasielgei, jų atsisakęs.
Mirtis toliau mokė Načiketą.
Dabar mums paaiškėja išsižadėjimo ir vedinės doros idėja – kol žmogus neįveikia pasitenkinimo troškimo, tiesa jame nesušvis. Kol esame pavaldūs tuštiems jutiminiams troškimams, pasmerkiame save išorinių dalykų vergystei. Kaip mūsų širdyje galėtų pasireikšti tiesa?
Jama kalbėjo:
– Tas, kuris anapus, niekada nepakyla aukščiau už nemąstančio vaiko protą, apžavėtą turtų kvailystės. „Šis pasaulis egzistuoja, anas – ne“, – taip galvodami jie vis patenka mano galion. Suprasti šią tiesą labai sunku. Daugybė žmonių net nuolat ją girdėdami jos nesupranta, nes tas, kuris tai skelbia, turi būti nuostabus, ir toks pats turi būti tas, kuris klauso. Nuostabus turi būti ir mokytojas, ir mokinys. Daugiau proto tenedrums ginčai, nes tai nebe ginčo klausimas, o faktas.

Religijos pagrįstos tikėjimu. Mus mokė tikėti aklai. Gali būti, kad aklas tikėjimas turi trūkumų, bet turi ir teigiamybių. Viena jų – abejonių panaikinimas. Proto neturi drumsti tušti ginčai, nes jie nepadės mums pažinti Dievo. Tai faktas – svarstyti nėra ką. Argumentai turi reikšmės tada, kai yra pagrįsti realiu suvokimu. Kitaip tai – jokie argumentai. Samprotavimai yra palyginimo metodas – lyginame tam tikrus faktus, kuriuos suvokėme. Jeigu tokių faktų dar nėra, nėra apie ką samprotauti. Dėl šito pagrindo nekyla klausimų, kai kalbame apie išorinius dalykus. Kodėl nepritaikius to paties vidiniams reiškiniams? Chemikas iš tam tikrų chemikalų gauna tam tikrus rezultatus. Tai faktas, jūs jį matote, užuodžiate ir tai yra pagrindas, kuriuo paremsite visus argumentus apie chemiją. Tas pats ir fizika, ir visi kiti mokslai. Iš pradžių žinias reikia pagrįsti tam tikrais faktais, o tuomet galime apie tai samprotauti. Kažkodėl žmonės, ypač šiais laikais, įsitikinę, kad religijoje toks suvokimas neįmanomas, kad religijoje galima kliautis tuščiais argumentais. Todėl mums liepia nedrumsti proto tuščiais argumentais. Religija yra faktas, apie ją nėra ką kalbėti. Turime tyrinėti savo sielą ir rasti, kas slypi joje. Turime tai suprasti ir priimti tai, kas suprasta. Tai yra religija. Iš kalbų religijos nesukursite. Taigi klausimas, ar Dievas yra, ar ne, niekada nebus įrodytas argumentais, nes argumentų  abi pusės turi apsčiai. Bet jeigu Dievas yra, Jis yra mūsų širdyje. Ar jūs kada nors Jį matėte? Dar niekas neatsakė į klausimą, ar šis pasaulis egzistuoja iš tikrųjų. Idealistų ir realistų debatai niekada nesiliaus. Tačiau mes žinome, kad pasaulis egzistuoja. Mes tik pakeičiame žodžių reikšmes. Taigi sprendžiant gyvenimiškus klausimus, būtina remtis faktais. Yra tam tikrų religinių faktų, kuriuos, kaip ir išoriniame moksle, turime suvokti, ir jais remsis religija. Reikalavimas, kad tikėtumėte religinėmis dogmomis, yra pražūtingas kraštutinumas. Žmogus, reikalaujantis jus tikėti viskuo, degraduoja pats. Jeigu jūs patikėsite, taip pat degraduosite. Pasaulio išminčiai teturi teisę sakyti, kad ištyrinėjo savo protą ir atrado šiuos faktus, ir jeigu mes padarysime tą patį, taip pat patikėsime. Jokiu būdu ne anksčiau. Tai yra viskas, ką gali religija. Bet prisiminkite, kad paprastai 99,9 procentai tų, kurie užsipuola religiją, niekada savo proto netyrinėjo ir nemėgino šių faktų gauti. Taigi jų argumentai prieš religiją yra bereikšmiai, lygiai kaip aklo žmogaus tvirtinimas: „Tik kvailiai tiki saulę.“

Ši mintis verta dėmesio. Religiniai nesutarimai liausis tik tada, kai suvoksime, kad religija yra ne knygose ir ne šventyklose. Religija – realus suvokimas, faktas. Religingas tik tas žmogus, kuris faktiškai suvokė Dievą ir sielą. Bažnyčios šulas, galįs cituoti Šventąjį Raštą, iš esmės nesiskiria nuo bukiausio materialisto. Mes visi ateistai – prisipažinkime. Tai, kad sutinkame su religija intelekto lygmeniu, dar nereiškia, kad esame religingi. Ir nesvarbu, kurios religijos sekėjas esate. Sakoma, kad pasaulyje yra milijonai krikščionių. Bet tarp tų milijonų nėra nė vieno tikro krikščionio.

Indijoje priskaičiuojama trys šimtai milijonų vedantistų. Bet jeigu iš tūkstančio atsirastų nors vienas, kuris iš esmės suprastų, kas yra religija, šis pasaulis greitai pasikeistų. Mes visi ateistai ir visgi mėginame paneigti tą, kuris prisipažįsta toks esąs. Mes visi klaidžiojame tamsoje, religija mums tėra intelektualus pritarimas, tušti žodžiai. Dažnai manome, kad religingas žmogus yra tas, kuris moka puikiai pašnekėti. Bet tai ne religija. „Talentas dėlioti žodžius, retorinė galia ir knygų tekstų aiškinimas yra tik mokyto žmogaus pasitenkinimas, o ne religija.“ Religija gimsta, kai pradedame iš tikrųjų suvokti ją sieloje. Tai bus religijos aušra, ir tik tada mes būsime dori. Dabar mūsų dora neką aukštesnė nei gyvūnų. Mus prilaiko tik visuomenės botagas. Jeigu visuomenė šiandien pareikštų: nebebausiu tavęs, jeigu vogsi, pakniopstom pultume gvieštis kitų nuosavybės. Tai policininkas padaro mus dorus. Tai visuomenės nuomonė padaro mus dorus. Iš tikrųjų mes tik šiek tiek geresni nei gyvūnai. Giliai širdyje žinome, kad tai tiesa. Taigi neveidmainiaukime. Prisipažinkime, kad nesame religingi ir neturime jokios teisės smerkti kitų. Mes visi broliai ir tikrai dori būsime tada, kai suvoksime religiją.

Jeigu aplankote kokią nors šalį, o kitas žmogus verčia jus sakyti, kad ten nebuvote, širdies gelmėse vis tiek žinosite, kad ten buvote. Taigi, kai religiją ir Dievą pamatysite daug ryškiau nei išorinį pasaulį, jūsų tikėjimas bus nepajudinamas. Tai bus tikras tikėjimas. Būtent tai ir reiškia Evangelijos žodžiai: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį.“ Tuomet žinosite tiesą, nes būsite ja tapę.

Vedanta apie tai ir kalba – suvokite religiją, jokie žodžiai čia nepadės. Bet tai padaryti labai sunku. Jis pasislėpė atome – šis Senolis, gyvenantis kiekvieno žmogaus širdyje, giliausioje jos kertelėje. Išminčiai suvokė Jį stebėdami save ir pakilo tiek virš džiaugsmo, tiek virš kančios, virš to, ką vadiname dorybe ir yda, virš gerų ir blogų darbų, virš būties ir nebūties. Tas, kuris pamatė Jį, pamatė tikrovę. O kaip tada rojus? Žmonės mėgina gauti laimę, atmetę visas nelaimes. Tai noras patirti gyvenimo džiaugsmą be jo sielvartų. Tai puiki mintis, ji natūrali, bet visiškai klaidinga, nes tokio dalyko kaip absoliutus gėris nėra, kaip nėra ir absoliutaus blogio.

Visiems teko girdėti apie Romos turtuolį, kuris vieną dieną sužinojo teturįs maždaug milijoną svarų. Jis tarė: „Kaip aš gyvensiu rytoj?“ Ir tuojau nusižudė. Milijonas svarų jam reiškė skurdą. Kas yra džiaugsmas? Kas yra sielvartas? Tai laikina, mažėjanti kiekybė. Vaikystėje maniau, kad užaugęs būsiu vežikas ir man to pakaks. Dabar taip nemanau. Prie kokio džiaugsmo prisirišite jūs? Kiekvienas malonumą įsivaizduoja savaip. Man teko sutikti žmogų, kuris laimingas būna tik tada, jeigu per dieną paima opiumo dozę. Galbūt jis svajoja apie rojų, kuriame viskas iš opiumo. Man toks rojus labai nepatiktų. Arabų rojuje plyti nuostabūs sodai, kuriais čiurlena upės. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau šalyje, kur vandens per daug: daugybė kaimų užliejami ir kasmet žūsta tūkstančiai žmonių. Taigi mano rojuje sodų su tekančiomis upėmis nebūtų, turėčiau žemę, kur lyja labai mažai. Malonumų samprata nuolat keičiasi. Jauno vyro svajonių rojuje būtinai bus nuostabi žmona. Kai tas pats vyras pasens, žmonos nebenorės. Mūsų rojus yra mūsų poreikiai ir rojus keičiasi priklausomai nuo to, kaip keičiasi mūsų poreikiai. Jeigu rojus būtų toks, kokio jo trokšta tie, kuriems visa ko viršūnė yra jutiminis pasitenkinimas, žmogus netobulėtų. Tai būtų didžiausias prakeiksmas mūsų sielai. Argi tai viskas, ką galime pasiekti? Šiek tiek ašarų, šiek tiek šokio, o tada – šuns mirtis! Kokį prakeiksmą metate ant žmonių galvų ilgėdamiesi šių dalykų! Jums atrodo, kad šaukiatės šio pasaulio džiaugsmų, nes nežinote, kas yra tikras džiaugsmas. Filosofija reikalauja ne atsisakyti džiaugsmų, bet sužinoti, kas iš tikrųjų yra džiaugsmas. Norvegų rojus – didžiulis kovos laukas, kuriame visi sėdi priešais Odiną. Jie medžioja šernus, tuomet eina kariauti ir kapoja vieni kitus. Po kelių valandų žaizdos užgyja, jie eina į salę, kurioje iškeptas šernas, ir čia prasideda išgertuvės. Ir tuomet šernas atgyja, kad kitą dieną jį vėl sumedžiotų. Tai labai panašu į mūsų rojaus sampratą. Jis neką geresnis, tik galbūt rafinuotesnis. Mes norime medžioti šernus ir patekti į vietą, kur tęstųsi visi džiaugsmai visai kaip norvegas, įsivaizduojantis, kad šerną medžioja kasdien ir kasdien jį suvalgo, ir tą patį daro kitą dieną.

O filosofija teigia, kad yra absoliutus, niekad nekintantis džiaugsmas. Tai ne mūsų pasaulio džiaugsmai ir malonumai. Bet vedanta parodo, kad viskas, kuo džiaugiamės šiame gyvenime, tėra dalelė to tikrojo džiaugsmo. Po teisybei, absoliučią palaimą patiriame kiekvieną akimirką, tik klaidingai ją suvokiame, jos neįžvelgiame. Bet koks džiaugsmas, net jeigu tai vagies džiaugsmas, yra absoliučiosios palaimos išraiška, sudrumsta įvairiausių pašalinių veiksnių, dėl kurių ją iškreipiame. Kad tai suprastume, turime kai ką paneigti. Turime mesti neišmanymą ir visa, kas netikra, o tada mums atsiskleis tiesa. Kai suvoksime tiesą, dalykus, kurių iš pradžių atsisakėme, pamatysime naujai, ir jie taps sudievinti. Jie bus sutaurinti ir tuomet suvoksime juos iš tikrųjų. Bet tam, kad juos suprastume, pirmiausia reikia nors akies krašteliu įžvelgti tiesą. Iš pradžių reikia jų atsisakyti, o paskui atgausime juos sudievintus. Turime atsisakyti visų savo kančių ir džiaugsmų.

Tai, ką skelbia vedos, tai, ką žada atgaila, kurios siekdami žmonės gyvena asketo gyvenimą, įvardysiu vienu žodžiu – Aum. Šį žodį vedose sutiksite dažnai, jis laikomas itin šventu.

Taigi Jama atsako į klausimą: „Kas nutinka žmogui, kai jo kūnas miršta?“ „Šis Išmintingasis niekada nemiršta, niekada negimsta, Jis iš nieko nekyla ir niekas nekyla iš jo. Negimstantis, amžinas, nesiliaujantis – šiam Senoliui kūno mirtis nieko nereiškia. Jei žudikas mano, kad jis gali nužudyti, ar nužudytasis mano, kad jis nužudytas, jie abu klysta, nes esatis niekada nežudo ir yra nenužudoma.“ Nuostabi pozicija. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į pirmojoje eilutėje pavartotą būdvardį – „išmintingas“. Toliau sužinosime, kad, anot vedantos, siela yra tyra ir  išmintinga, tik tai ne visada aiškiai išreikšta. Žmonės nuo kitų kūrinių skiriasi tik išreikštumo laipsniu. Tikrovė yra tas pats amžinasis, per amžius palaimintas, per amžius tyras ir per amžius tobulas Vienis. Atmaną, sielą turi ir šventasis, ir nusidėjėlis, ir laimingas, ir kenčiantis, ir gražus, ir bjaurus, ir žmonės, ir gyvūnai. Jis yra visur. Tai švytintysis. Skirtumą lemia išraiškos galia. Kai kas išreiškia Jį labiau, kai kas – mažiau, bet atmanas nuo to nesikeičia. Jeigu vienas žmogus apsirengęs atviresniais drabužiais nei kitas, tai nereiškia, kad skiriasi jų kūnas, skiriasi tik drabužiai. Vertėtų prisiminti, kad vedantos filosofijoje nėra tokio dalyko kaip geras ar blogas, jie nėra dvi skirtybės. Tas pats dalykas yra geras ir blogas, o skiriasi jie tik išreikštumo laipsniu. Tą patį dalyką, kurį šiandien vadinu malonumu, rytoj galiu pavadinti skausmu. Ugnis, prie kurios šildomės, gali sudeginti ir ugnis čia nieko dėta. Taigi, kadangi siela yra tyra ir tobula, žmogus, kuris daro bloga, meluoja sau, nes jis nepažįsta savo prigimties. Net žudiko siela tyra. Ji nemiršta. Jis suklydo, jam nepavyko Jos išreikšti, jis Ją paslėpė. Nemiršta ir nužudytojo siela; Ji amžina. Jos nužudyti, sunaikinti neįmanoma.

„Mažiausias iš mažiausių, didžiausias iš didžiausių šis visa ko Viešpats glūdi kiekvieno žmogaus širdyje. Be nuodėmės, be kančios, pamatykite Ją per Viešpaties malonę. Bekūnė, bet gebanti
įsikūnyti, betūrė, bet gebanti užpildyti, begalinė, visa apimanti. Žinodami, kad tokia yra siela, išminčiai niekada nepatiria kančios.“

„Šio atmano nepadės suprasti nei žodžio galia, nei intelektas, nei vedų studijos.“ Drąsus teiginys. Kaip jau minėjau, išminčiai leido sau viską ir nenumatė savo mąstymui jokių ribų. Prisiminkite, kad indams vedos yra dar reikšmingesnės nei krikščionims Biblija. Jūs manote, kad žmogų, parašiusį Bibliją, įkvėpė Dievas, o Indijoje laikoma, kad viskas egzistuoja, nes tai aprašyta vedose. Vedose ir per vedas pasireiškė visa kūryba. Vedos aprėpia visą žinojimą. Kiekvienas žodis yra šventas ir amžinas, amžinas kaip siela – be pradžios ir be pabaigos. Šioje knygoje yra visas Kūrėjo protas. Štai koks indų požiūris į vedas. Kodėl tai dora? Nes taip sako vedos. Kodėl tai nedora? Nes taip sako vedos. Ir nepaisydami to, atkreipkite dėmesį, kokie drąsūs buvo išminčiai – jie tvirtino, kad tiesos vedų studijomis nerasi. „Kuriuo Viešpats patenkintas, tam Jis ir apsireiškia.“ Bet tuomet galima prieštarauti, kad apsireiškimas labai šališkas. Bet kaip aiškina Jama, „Tie, kurie elgiasi blogai, kurių protai neramūs – tie niekada nemato Šviesos. Tai tiems, kurie tikrai teisūs ir tyri ir kurie kontroliuoja savo jutimus, tokiems apsireiškia ši esatis.“

Štai graži mintis. Įsivaizduokite, kad esatis yra jojikas, o šis kūnas – vežimas, intelektas – vežėjas, protas – vadelės, o jutimai – arkliai. Tie, kurių arkliai puikiai išdresuoti, o vadžios tvirtos ir vežėjas (intelektas) tvirtai laiko jas savo rankose, pasiekia tikslą, kuris yra būsena Jame – visa apimančiame. Bet žmogus, kurio arkliai (jutimai) nesuvaldomi, o vadelės (protas) – laikomos silpnai, keliauja į susinaikinimą. Atmanas apsireiškia ne akims ar jutimams. Jis atsiveria tiems, kurių protas nuskaidrėjo tiek, kad Jį suvoktų. Anapus visų garsų, vaizdų, formų absoliutus, anapus visų skonių ir palytėjimų begalinis, be pradžios ir pabaigos, netgi anapus prigimties, Nekintantysis, tas, kuris Jį suvokia, išsilaisvina iš mirties nasrų, bet tai labai sunku. Tai lyg vaikščiojimas skustuvo ašmenimis, kelias ilgas ir pavojingas, bet kovokite, nepasiduokite. Prabuskite, pakilkite ir nesustokite tol, kol nepasieksite tikslo. Upanišados iš esmės kalba apie tą patį – suvokimą. Kyla daugybė klausimų, ypač šių laikų žmogui. Kils klausimas, kokia iš to nauda, ir aibė kitų klausimų, bet klausimai visada kyla iš praeities asociacijų. Asociacijos labai stipriai veikia mūsų protą. Tiems, kurie nuo vaikystės girdėjo kalbant apie Dievą – asmenį ir proto individualumą, šios idėjos neabejotinai pasirodys griežtos,  bet jeigu jie jas išklausys ir permąstys, jos taps jų gyvenimo dalimi ir daugiau jų nebegąsdins. Dažnai kyla klausimas, kokia yra filosofijos nauda. Į šį klausimą įmanoma atsakyti tik taip: jeigu žvelgiant iš utilitaristinių pozicijų žmogui naudinga siekti malonumo, kodėl jo neturėtų siekti tie, kuriems malonu pasinerti į religinius apmąstymus? Jutiminių malonumų siekia daugybė žmonių, bet yra ir tokių, kurie jutiminiais malonumais nesitenkina, kurie ilgisi aukštesnio pasitenkinimo. Šuniui vienintelis malonumas – paėsti ir numalšinti troškulį. Šuo niekada nesupras, kokį malonumą patiria visko išsižadėjęs mokslininkas, apsigyvenęs kalno viršūnėje tam, kad galėtų stebėti žvaigždes. Šunys gali iš jo juoktis ir laikyti jį bepročiu. Galbūt šiam mokslininkui niekada nepakako pinigų netgi vesti ir jo buitis labai paprasta. Tegu šuo sau juokiasi. O mokslininkas sako: „Mano brangus šuneli, tau vienintelis malonumas – jutimai ir be jų tu nieko nematai, bet man tai yra pats maloniausias gyvenimas. Jeigu tu turi teisę siekti malonumo taip, kaip moki, aš taip pat turiu šią teisę.“ Neteisinga norėti, kad visi mąstytų taip, kaip jūs. Galbūt jums jutiminiai malonumai teikia didžiausią palaimą, bet tai visai nereiškia, kad aš privalau daryti tą patį. Kai jūs to reikalaujate, aš nesutinku. Tuo skiriasi pasaulietis utilitaristas nuo religingo žmogaus. Pirmasis sako: „Pažiūrėk, koks aš laimingas. Turiu pinigų, bet nesuk man galvos dėl religijos. Pernelyg sunku ją suvokti, aš ir be jos laimingas.“ Na, tebūnie, utilitaristams to pakanka. Bet šis pasaulis siaubingas. Jei kam nors pavyks pasiekti laimę nepažeidus kito gerovės, tebūna jis palaimintas, bet kai šis žmogus ateina pas mane ir sako: „Tu taip pat turi taip daryti, o jei nedarysi, būsi kvailys“, aš atsakau: „Tu klysti, nes tie patys dalykai, kurie malonūs tau, manęs nė mažiausiai netraukia. Jeigu turėčiau stengtis dėl kelių saujų aukso, mano gyvenimas būtų beprasmis! Aš mirčiau.“ Toks būtų religingo žmogaus atsakymas. Tiesą sakant, religija įmanoma tik tokiam žmogui, kurio menkesni dalykai nedomina. Mes visi turime savo patirtį, kiekvienas turime praeiti visą trasą. Ir tik tada, kai trasą įveiksime, atsivers kitas pasaulis.

Mėgavimasis jutiminiais malonumais kartais pereina į rojaus ilgesio etapą. Šis etapas labai patrauklus ir pavojingas. Kiekviena religija teigia: neva ateis laikas, kai visi vargai pasibaigs, liks tik džiaugsmas ir malonumai, ir tada ši žemė virs rojumi. Tuo aš netikiu. Ši žemė visada liks tokia pati. Tai siaubinga, bet aš nematau jokios išeities. Pasaulio vargai yra kaip įsisenėjęs reumatizmas, pagydysi vieną vietą – pradės mausti kitur. Reumato nepagydysi. Senais laikais žmonės gyveno miškuose ir valgė vieni kitus, šiais laikais žmonės vieni kitų nevalgo, bet apgaudinėja. Žmonės sukčiauja visose šalyse, visuose miestuose. Tai nėra didelės pažangos ženklas. Mano nuomone, jūs tik turite daugiau troškimų. Man aiškus vienas dalykas – visos kančios gimsta iš troškimų, taip elgiasi nepasotinamas elgeta, kuris vis ko nors prašo ir nemato nieko daugiau už norą gauti. Galia tenkinti troškimus didėja aritmetine progresija, o troškimo galia didėja geometrine progresija. Bendra laimės ir kančios suma šiame pasaulyje visur yra tolygi. Jeigu vandenyne pakyla banga, tuoj pat susidaro įduba. Jeigu vienas žmogus tampa laimingas, kitas žmogus arba gyvūnas tampa nelaimingas. Žmonių skaičius didėja, kai kurių gyvūnų – mažėja, mes juos išžudome ir pasigviešiame jų teritoriją, atimame iš jų visas išlikimo priemones. Kaip tuomet galime sakyti, kad pasaulis tampa geresnis? Stipresnės tautos sunaikina silpnesnes, bet ar manote, kad nugalėtojai bus laimingi? Ne, jie pradės žudyti vieni kitus. Aš nematau jokio praktiško pagrindo, kuris leistų egzistuoti rojui žemėje. Visi faktai prieš. Rojus neįmanomas net ir teoriškai.

Tobulumas visada begalinis. Mes jau esame ši begalybė ir mes stengiamės šią begalybę išreikšti. Mes – aš, jūs ir visi kiti žmonės – mėginame ją išreikšti. Kol kas niekas nekliūva. Bet iš šios minties vokiečių filosofai išvedė teoriją, kad mes tobulėsime tol, kol pasieksime tobulą išraišką – tapsime tobulomis būtybėmis. Ką reiškia  tobula išraiška? Tobulumas reiškia begalybę, o išraiška – apribojimą, taigi išeitų, kad mes tapsime neribotomis ribotybėmis, o tai yra nesąmonė. Nebūkime naivūs. Nenuodykime proto melu. Tai kenkia religijai. Bet mes žinome, kad šis pasaulis yra nuosmukis, kad žmogus – smukęs Dievas. Visi žino, kad Adomas suklydo. Nėra pasaulyje religijos, kuri neminėtų šio nuopuolio. Mes buvome degradavę iki gyvūno, o dabar progresuojame ir galiausiai išsiveršime iš šios vergovės. Bet čia mums niekada nepavyks tobulai išreikšti begalybės. Mes labai stengsimės, bet ateis laikas, kai suprasime, jog tai neįmanoma – neįmanoma būti tobuliems čia, kol mus riboja jutimai. Ir tada suskambės maršas, vedantis į begalybės ištakas.

Tai – išsižadėjimas. Problemą išspręsime kartodami žingsnius atbuline tvarka, ir tuomet suklestės gėris ir dora. Kokia yra pagrindinė etikos kodeksų mintis? „Ne aš, o tu“, ir šis „aš“ yra anapus slypinčios begalybės rezultatas, mėginantis pasireikšti išoriniame pasaulyje. Šis mažasis „aš“ yra rezultatas ir jis turės grįžti iš kur atėjęs – į begalybę, į savo paties prigimtį. Kaskart, kai tariate: „Ne aš, mano broli, o tu“, mėginate grįžti ir kiekvieną kartą, kai sakote: „Aš, o ne tu“, žengiate klaidingą žingsnį, mėgindami išreikšti begalybę jutimų pasaulyje. Iš to randasi blogis ir kova. Bet po kurio laiko prieisite išsižadėjimą – amžiną išsižadėjimą. Mažasis „aš“ miršta ir išnyksta. Kam apverkti šį menkumą? Menkumas pasmerktas mirti.

Jeigu mes išsivystėme iš gyvūnų, gyvūnai taip pat gali būti degradavę žmonės. Iš kur žinoti, kad taip nėra? Jau žinote, kad evoliucija atrodo taip: kūnų eilė, išsidėsčiusi nuo žemiausio iki aukščiausio. Bet iš kur žinoti, kad evoliucija tikrai vyksta būtent nuo žemiausio? Ginčytis galime abiem atvejais. Mano nuomone, tikra yra tai, kad ši eilė vis kyla ir leidžiasi, ir tai kartojasi nuolat. Ar įmanoma evoliucija be involiucijos? Tai, kad siekiame tauresnio gyvenimo, rodo, kad degradavome. Taip turi būti. Aš pritariu tam, ką kalbėjo Kristus, Buda, apie ką kalba vedanta – kad mes galiausiai grįšime į tobulumą, bet tai įvyks tik tik tada, kai paliksime šį netobulumą. Šis pasaulis yra niekas. Geriausiu atveju tai baisi tikrovės karikatūra, jos šešėlis. Į tikrovę eiti privalome. Į ją mus nuves išsižadėjimas. Išsižadėjimas yra tikrojo mūsų gyvenimo esmė, džiaugsmą patiriame tada, kai apie save negalvojame. Ši menka atskira esatis turi mirti. Tada suvoksime, kad tikrovė yra Dievas, kad Jis yra tikroji mūsų prigimtis ir Jis visada yra mumyse ir su mumis. Gyvenkime Jame. Tai vienintelis įmanomas džiaugsmas. Gyvenimas dvasios plotmėje yra vienintelis gyvenimas. Pamėginkime tai suvokti.